Nauru - pragaru virtęs rojus

XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje mažytė Ramiojo vandenyno salelė kone per naktį tapo viena iš labiausiai klestinčių pasaulio valstybių. Neįtikėtina jos pakilimo ir nuopolio istorija galėtų būti puikia pamoka daugeliui. Tik ar ją išgirs tie, kuriems labiausiai vertėtų?

Nauru  – vos 21 kv.km ploto sala-valstybÄ— Ramiajame vandenyne, mažiausia pasaulio nepriklausoma respublika, turinti maždaug apie deÅ¡imt tÅ«kstančių gyventojų. Nuo senų senovÄ—s saloje įsikÅ«rÄ™ mikroneziečiai ir polineziečiai ilgus Å¡imtmečius vertÄ—si žvejyba, maitinosi kokoso rieÅ¡utais, kitais tropiniais vaisiais ir ramiai sau gyveno.

1798 m. pabaigoje į salÄ… užklydo kapitono John’o Fearn’o vadovaujamas banginių medžiotojų laivas. Tai buvo pirmasis čiabuvių kontaktas su Vakarų pasaulio žmonÄ—mis. JohnÄ… FearnÄ… sužavÄ—jo tiek salos grožis, tiek ir draugiÅ¡ki jos gyventojai, tad jis jai davÄ— „Maloniosios salos“ vardÄ… (Pleasant Island). XIX a. pirmoje pusÄ—je vis dažniau į salÄ… Ä—mÄ™ užsukti vakariečių prekeiviai užvežė ginklų ir alkoholio.

Tokios prekybos pasekmÄ—s buvo liÅ«dnos. „Maloniosios salos“ dvasios neliko nÄ— kvapo, o 1878 metais kilo deÅ¡imtmetį trukÄ™s Nauru salos čiabuvių tarpusavio karas, po kurio gyventojų sumažėjo nuo 1400 iki 900. 1888 metais salÄ… aneksavo vokiečiai. Tuo metu Nauru niekuo ypatingu neiÅ¡siskyrÄ— iÅ¡ galybÄ—s kitų Ramiojo vandenyno salų. Tačiau vos įžengus į XX a., viskas pradÄ—jo keistis.

1899 metais toks A. Ellisas atkreipÄ— dÄ—mesį į iÅ¡ Nauru atgabentÄ… ir kaip durų atramÄ… jo darbovietÄ—je SidnÄ—juje naudotÄ… uolienos gabalÄ…. Vyras jis buvo nepÄ—sčias ir patyrinÄ—jÄ™s nustatÄ—, jog uolienoje labai gausu fosfatų. Kitais metais saloje pradÄ—jÄ™s tyrinÄ—jimus jis netruko suprasti, jog Nauru – tikrų tikriausia lobių sala. Joje glÅ«dÄ—jo milžiniÅ¡kos fosfatų atsargos.

TÅ«kstančius metų čia perÄ—jÄ™, gyvenÄ™ ar praskrisdavÄ™ įvairÅ«s jÅ«rų paukščiai paliko kalnus iÅ¡matų, o laikui bÄ—gant iÅ¡ to „gÄ—rio“ susidarÄ— naudingųjų iÅ¡kasenų (iÅ¡ jų gaminamos trÄ…Å¡os) klodai. Jų krapÅ¡tymui iÅ¡ po žemių netrukus buvo įsteigtas britų-vokiečių konsorciumas ir jau 1907 metais iÅ¡ Nauru iÅ¡plaukÄ— pirmoji fosfatų siunta.

Pirmojo pasaulinio karo metu salelę užėmė australai, o jam pasibaigus Tautų Sąjunga jos valdymą pavedė bendron Australijos, Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos žinion. Antrojo pasaulinio karo metu salą užėmė japonai, o po jo Nauru administravimo teisės atiteko Australijai. Beveik visą tą laiką fosfatų gavybos darbai rūko kaip iš pypkės.

Dar trečiajame deÅ¡imtmetyje buvo atkreiptas dÄ—mesys į tai, jog Å¡is procesas geruoju tikrai nesibaigs. Kasant buvo kertama ir naikinama visa dirvos pavirÅ¡iuje esanti augmenija, ir mokslininkai netruko pastebÄ—ti paukščių migracijos pokyčius. Imta pieÅ¡ti liÅ«dnas kadaise MaloniÄ…ja vadintos salos perspektyvas. Bet kam gi rÅ«pi tos perspektyvos, kai prieÅ¡ akis didžiuliai gražų pinigÄ… neÅ¡ančio „susicukravusio“ paukščių mÄ—Å¡lo klodai?

Nauru gyventojai, matydami jog iÅ¡ pelningo fosfatų kasimo jiems lieka tik menki trupiniai, pradÄ—jo įvairius žygius, kurių pagrindinis tikslas – nepriklausomybÄ—. Ir Å¡tai, 1966 metais jiems buvo garantuotos savivaldos teisÄ—s, o 1968 sausio 31 dienÄ… vos 21 kvadratinio kilometro ploto sala paskelbÄ— nepriklausomybÄ™. Naujoji valdžia nupirko iÅ¡ Australijos kasyklas, ir taip prasidÄ—jo Nauru respublikos aukso amžius.

PerÄ—mus fosfatų kasybÄ… į savo rankas, pinigai pasipylÄ— tarsi iÅ¡ dangaus, ir miniatiÅ«rinÄ— valstybÄ—lÄ— Ä—mÄ— turtÄ—ti kone valandomis. Tuo metu, kai komunizmo rojų kuriančios supervalstybÄ—s piliečiai stumdÄ—si eilÄ—se prie deficitinių prekių, Nauru staiga iÅ¡ tiesų tapo tikru rojumi žemÄ—je. Ir tam nereikÄ—jo nei revoliucijų, nei ideologijų, nei vadų. Tik daug seno, gero Å¡….

Å alies BVP kosminiu greičiu Å¡ovÄ— iki 17,500 JAV dolerių vienam gyventojui ir tapo vienu iÅ¡ geriausių rodiklių visame pasaulyje. Teigiama, jog aÅ¡tunto deÅ¡imtmečio pradžioje kasmetinÄ—s valstybÄ—s pajamos sudarÄ— apie 100-120 milijonų Australijos dolerių, o iÅ¡laidos – apie 30-40. Tad nenuostabu, jog gerovÄ™ netruko pajusti net ir eiliniai Å¡alies gyventojai. Dirbti galÄ—jo visi, kas tik turÄ—jo Å«po, o už darbÄ… buvo mokama dosniai.

Nauru salos gyventojai netrukus spjovė į savo tradicijas, senuosius verslus ir ėmė mėgautis naujojo gyvenimo teikiamais malonumais. Kad gyventi būtų šviesiau ir maloniau, valdžia nusprendė, jog šalies gyventojams elektra turi būti nemokama. Sveikatos apsauga irgi (valstybė pasiryžo apmokėti piliečių gydymosi išlaidas Australijoje). Žinia apie rojų žemėje netruko pasklisti po kaimynines šalis, ir į jį ėmė plūsti kasyklose pasiryžę dirbti žmonės iš Kiribačio, Tuvalu ir kitų aplinkinių salelių, o savo parduotuves ir restoranus ėmė atidarinėti kinai.

Trąšų pasauliui vis reikÄ—jo, fosfatų kasyba vyko pilnu tempu, o mažytÄ—je valstybÄ—lÄ—je tiesiog lijo pinigais. Gyvenimu džiaugÄ—si kaip kas mokÄ—jo. Antai, policijos vadas nusprendÄ— bÅ«ti pačiu greičiausiu savo Å¡alyje ir parsigabeno į salÄ… dailų geltonÄ… “Lamborghini” automobilį.

Faktai, jog kelio, kuriuo galÄ—jo važiuoti Å¡is gražuolis, Å¡alyje buvo vos 6 kilometrai, o maksimalus leistinas greitis – 25 mylios per valandÄ…, nelabai terÅ«pÄ—jo. Ä®vaizdis buvo kur kas svarbiau už sveikÄ… protÄ….Deja, pirkiniu policijos Å¡efui teko nusivilti, mat paaiÅ¡kÄ—jo, kad jis pernelyg drÅ«tas, jog tilptų į naujÄ…jį žaislÄ……

Nauru, kaip ir dera tikrai valstybei, nusprendÄ— turÄ—ti savo oro linijas ir įsigijo keletÄ… lÄ—ktuvų. Ne kokių nors vienmotorių birbynių, o rimtų lÄ—ktuvų – porÄ… Boeing 727-100, ir penkis Boeing 737-200. Tai reiÅ¡kÄ—, jog gyventojų skaičiumi į Pasvalį panaÅ¡i Å¡alis į lÄ—ktuvus vienu metu galÄ—jo susodinti apie deÅ¡imtadalį savo gyventojų. Žinia, salos žmonÄ—s padangÄ—mis kasdien lakstyti nenorÄ—jo, todÄ—l neretai lÄ—ktuvu skrisdavo vos vienas ar keli keleiviai.

Kartais Boeingai buvo panaudojami ir tokioms misijoms, kokių tikrai nenumatÄ— Å¡ių lÄ—ktuvų kÅ«rÄ—jai. Pavyzdžiui, vandenyne pasiklydusių žvejų paieÅ¡kai. Tiesa, Nauru respublikos plieniniai padangių paukščiai angaruose irgi nerÅ«dijo – savaitgaliais valdžios atstovai, įvairÅ«s valdininkai ir Å¡iaip piniguočiausi veikÄ—jai skrisdavo apsipirkti į SingapÅ«rÄ…, į Bahamus pažaisti golfÄ… ar į AustralijÄ… - pažiÅ«rÄ—ti australietiÅ¡kojo futbolo rungtynių.

Eiliniai salos gyventojai gyvenimą šventė ne kažin kiek kukliau. Teigiama, jog daugumai turinčių bent lopinėlį žemės vieninteliu darbu tapo čekių, kuriuos už leidimą jų žemėse kasti fosfatus siuntė valdžia, gryninimas. Pasakojama, jog pinigų buvo tiek, kad pirkdami vos kelis saldainių pakelius, žmonės duodavo pardavėjui penkiasdešimtinę Australijos dolerių (nacionalinė valiuta) ir grąžos nelaukdavo.

Kai kurie, netikÄ—tai pritrÅ«kÄ™ tualetinio popieriaus, smulkiomis kupiÅ«romis valÄ—si užpakalius… Parduotuvių lentynos Ä—mÄ— lūžte lūžti nuo įvairiausių „burgerių“, traÅ¡kučių ir visokio kitokio importuoto „mÄ—Å¡lamaisčio”, o spjovÄ™ į savo tradicinį maistÄ… Nauru žmonÄ—s Ä—mÄ— sparčiai tukti. Dabar, prisimindami anuos laikus Nauru žmonÄ—s sako paprastai – “kiekviena diena buvo Å¡ventÄ—”. Å ventÄ—, kai visi leido pinigus, ir niekas pernelyg nesijaudino dÄ—l ateities.

Suprasdama, jog viskas Å¡iam pasaulyje turi ne tik pradžiÄ…, bet ir pabaigÄ…, Nauru valdžia įsteigÄ— specialų fondÄ…, kuriame imta kaupti lÄ—Å¡as ateičiai – tam metui, kai iÅ¡seks fosfatų atsargos. Gražus ir atsakingas žingsnis, jei ne vienas “bet”…

Buvo nusprÄ™sta, jog protingiausia bÅ«tų pinigus ne tik kaupti kažkur sÄ…skaitose, bet ir investuoti į projektus, kurie ateityje atneÅ¡tų gražaus pelno ir garantuotų ramiÄ… ateitį. TarptautinÄ—s investavimo patirties Nauru nelabai kas turÄ—jo, tad užuodÄ™ puikų grobį savo paslaugas Ä—mÄ— siÅ«lyti visokie įvairaus plauko ekspertai ir patarÄ—jai. „Å aunių“ investicijų ilgai laukti nereikÄ—jo – Australijoje, Melburne iÅ¡dygo Nauru namai (Nauru House) – prabangus 52 aukÅ¡tų dangoraižis, o netrukus apie gerÄ… valstybÄ—lÄ—s gyvenimÄ… jau skelbÄ— nekuklÅ«s pastatai Filipinuose, Fidžyje, JungtinÄ—je karalystÄ—je, JAV  ir kitur.

Už ne visai aiškias sumas Australijoje buvo nupirkti dar keli stambūs nekilnojamo turto objektai, australietiškojo futbolo komanda (juk smagiau skristi į rungtynes, kai žinai, jog žaidžia taviškiai). Paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje, kai šalies saulė jau sparčiai leidosi, vienas iš valstybės finansų patarėjų, buvęs vienos britų popgrupės vadybininkas, įtikino Nauru valdžią, jog labai protinga investicija galėtų būti muzikinis projektas. Esą, gerai padirbėjus būtų galima sukurti kažką tokio, kas ne tik atneštų gražaus pinigo, bet ir plačiai po pasaulį paskleistų žinią apie Nauru valstybę.

Rezultatas – 1993 metais Londone publikai buvo pristatytas miuziklas “Leonardo the Musical: A Portrait of Love”. Nauru  jo pastatymui skyrÄ— apie du milijonus svarų, o į premjerÄ… užsakomuoju skrydžiu pasiuntÄ— 40 aukščiausių Å¡alies pareigÅ«nų ir jų Å¡eimų narių. Ir, iÅ¡ tiesų, miuziklas įėjo į istorijÄ…… Tik įėjo kaip viena didžiausių  Londono teatro katastrofų – klaikus scenarijus, problemos su kostiumais, dekoracijomis ir įvairios kitos bÄ—dos liudijo, kad milijonai nukeliavo ne visai ten, kur turÄ—jo. Nieko nuostabaus, jog nesulaukÄ™ pabaigos, premjerÄ… paliko dauguma žiÅ«rovų. Kritikai miuziklÄ… sumalÄ— į miltus, o po penkių savaičių jo rodymas buvo iÅ¡vis nutrauktas.

„Prie gero greitai priprantama“, teigia mÅ«sų liaudies iÅ¡mintis. Ir Å¡i tiesa Nauru respublikoje pasitvirtino su kaupu. Devintajame deÅ¡imtmetyje fosfatų atsargos, o kartu ir pinigų versmÄ— saloje Ä—mÄ— sparčiai sekti. Prabangiam ir nerÅ«pestingam gyvenimui artÄ—jo galas. Bet Å¡alies valdžia su tuo taikytis nenorÄ—jo – iÅ¡ įvairių kreditorių nesibodÄ—dama keletÄ… kartų pasiskolino milžiniÅ¡kas sumas ir toliau gyveno taip, kaip jau buvo spÄ—jusi įprasti.

DeÅ¡imt tÅ«kstančių gyventojų turinčioje Å¡alyje tuo metu buvo apie pusantro tÅ«kstančio įvairių valdininkų, valstybÄ—s ar jai priklausančių įmonių tarnautojų, ir dauguma jų jau buvo spÄ—jÄ™ pamirÅ¡ti žodį „taupumas“. Bet skolinti pinigai lieka skolintais pinigais... Po keleto Å¡vaistÅ«niÅ¡ko gyvenimo metų daugeliui teko nusiimti rožinius akinius ir susipažint su realybe. O ji buvo tokia – drastiÅ¡kai sumažėjus valstybÄ—s pajamoms, bet ne iÅ¡laidoms, jos skolos Ä—mÄ— augti lyg ant mielių, ir norint bent iÅ¡ dalies jas padengti, teko nuostolingai pardavinÄ—ti objektus, į kuriuos buvo investuoti fondo pinigai.

Ä–mÄ— aiÅ¡kÄ—ti, kad korupcijos ir valstybÄ—s lėšų Å¡vaistymo mastai buvo tokie, jog ramiai ateičiai skirto fondo vertÄ— nuo 1991 iki 2002 metų susitraukÄ— net deÅ¡imt kartų – nuo 1,3 milijardo iki maždaug 130 milijonų Australijos dolerių. PasirodÄ—, jog užsienio patarÄ—jai ir ekspertai irgi dirbo ne vien tik iÅ¡  aklos meilÄ—s mažajai valstybei. PasipylÄ— įtarimai, kad vien tik jų „dÄ—ka“ kažkur prasmegti galÄ—jo deÅ¡imtys ar net Å¡imtai milijonų… ValstybÄ—s skoloms užspaudus Nauru bankÄ…, gyventojai neteko visų jame laikytų santaupų. Å alis princesÄ— Ä—mÄ— sparčiai virsti į pelenÄ™. Na, tiksliau, į elgetÄ……

IÅ¡sekus fosfatų atsargoms, ramios dienos Å¡alyje baigÄ—si. Lyg ant mielių Ä—mÄ— augti bedarbystÄ—, prasidÄ—jo neramumai. 1989 – 2003 metais valdžia pasikeitÄ— net 17 kartų. Å alis atsidÅ«rÄ— ant bankroto slenksčio, o jos vadovai Ä—mÄ— ieÅ¡koti nors Å¡iokių tokių pajamų Å¡altinių.

Amžių sandÅ«roje Nauru trumpam tapo mokesčių rojumi. Kiekvienas, turintis sÄ…skaitoje 25 tÅ«kstančius dolerių čia galÄ—jo įsteigti bankÄ…. Suprantama, niekas į salÄ… neskrido, ten pinigų nevežė ir pastatų nestatÄ— – “popieriniai” bankai buvo kuriami pinigų plovimui. Užteko nelegalius pinigus permesti tokį bankÄ…, ir visi galai – į vandenį. Kurį laikÄ… pasaulis su tokiu Nauru bizniuku taikstÄ—si, bet po rugsÄ—jo 11-osios įvykių amerikiečiai tam padarÄ— galÄ….

2001 metais šaliai į pagalbą atėjo Australija, atidariusi saloje pabėgėlių centrą. Nors pajamos iš jo, palyginus su turėtomis praeityje, buvo niekingai mažos, visgi tai buvo šioks toks gelbėjimosi šiaudas. 2007 metais australai centrą nusprendė uždaryti. Nepadėjo nė Nauru valdžios maldavimai ir pateikti skaičiavimai, jog iš vieno centre dirbančio darbuotojo atlyginimo gyvena maždaug dešimt žmonių, ir jog po centro uždarymo, darbo netekus šimtui žmonių, tiesiogines pasekmes jaus apie dešimtadalį šalies gyventojų.

Kaip Å¡iandien gyvena Nauru?

Sunkiai… Vargingai… Teigiama, jog bedarbystÄ—s lygis Å¡alyje siekia apie 90 procentų, o absoliuti dauguma dirbančiųjų dirba valstybÄ—s įstaigose. Kasant fosfatus buvo tiesiog nuskusta didžioji dalis salos dirvožemio, tad apie 80 procentų jos teritorijos sudaro pilkos uolienos, ant kurių nieko valgomo neužauginsi. Sunaikintas ne tik dirvožemis – dÄ—l fosfatų nuotekų iÅ¡nyko beveik pusÄ— apie salÄ… buvusios jÅ«ros gyvÅ«nijos ir augalijos.

Salai padaryta ekologinÄ— žala sunkiai apskaičiuojama. Gyvenimui tinkamas tik siauras pakrantÄ—s ruožas, tačiau jau pasigirsta kalbų, jog siaurÄ—ja ir jis – kyla vandenyno lygis. Nauru nelabai turi Å¡ansų tapti turizmo Å¡alimi, nes yra palyginus nuoÅ¡aliai, neturi smÄ—lÄ—tų, turistus viliojančių paplÅ«dimių, ir, suprantama, nebeturi kadaise pirmuosius atklydÄ—lius iÅ¡ Vakarų sužavÄ—jusios gamtos. Viskas, kÄ… gali pamatyti viename iÅ¡ dviejų salos vieÅ¡bučių apsistojÄ™ turistai – uolienos, kasyklų griaučiai, tuÅ¡ti, apgriuvÄ™ ir belangiai kadaise kasyklų darbininkams statyti namai, bei kiti nebylÅ«s buvusio „aukso amžiaus“ liudininkai.

Užsidarius kasykloms Nauru valdžia susidūrė su jų darbininkų problema. Kadaise iš Kiribačio ir Tuvalu atvykę šimtai darbininkų bei jų šeimų narių ėmė kelti neramumus ir atsisakė palikti salą, kol nebus išmokėti atlyginimai už darbą fosfatų kasybos kompanijoje. Problemą pavyko išspręsti vos prieš keletą metų, ir tik su Taivano, Australijos, bei Europos sąjungos pagalba.

Å alis susiduria su rimtomis sveikatos problemomis. Nemokama buvusi sveikatos apsauga patyrÄ— visiÅ¡kÄ… krachÄ…. Kadaise ypač pamÄ—gtas greitas maistas padarÄ— savo.

Nauru Å¡iuo laikoma viena iÅ¡ labiausiai nutukusių Å¡alių pasaulyje – 90 procentų suaugusių turi didesnį nei vidutinis kÅ«no masÄ—s indeksÄ…. Diabetu sergančių gyventojų procentas – aukščiausias pasaulyje (40 proc. gyventojų). BVP vienam gyventojui nusmuko iki maždaug 2500 dolerių, o valdžiai trÅ«ksta lėšų net pagrindinių savo funkcijų vykdymui.

Teigiama, jog 2007 metais prezidentu tapÄ™s buvÄ™s sunkumų kilnotojas Marcus’as Stephen’as kartu tapo ir vienu iÅ¡ mažiausiai uždirbančių Å¡alies vadovų pasaulyje – jo mÄ—nesinis atlyginimas siekÄ— 150 dolerių.

Šiuo metu saloje vis dar vyksta fosfatų gavyba, tačiau darbų mastai labai ir labai menki. Atlikus tyrimus pasigirdo spėjimų, jog giliau pakapsčius gali būti dar vienas fosfatų sluoksnis. Žymiai mažesnis nei jau iškastasis, žymiai sunkiau pasiekiamas, žymiai brangiau išgaunamas, bet visgi suteikiantis viltį.

Nauru viltingai žvalgosi į užsienio investuotojus ir laukia jų dÄ—mesio. O laukdama visais įmanomais bÅ«dais bando iÅ¡gyventi – bÅ«dama Jungtinių Tautų nare suka Å¡iokius tokius biznelius. Pavyzdžiui, 2002 metų liepÄ… Nauru pasiraÅ¡Ä— nutarimÄ… užmegzti diplomatinius ryÅ¡ius su Kinijos Liaudies respublika, patvirtindama, jog pripažįsta TaivanÄ… Kinijos dalimi. Už tokį žingsnį Kinija pažadÄ—jo atseikÄ—ti 130 milijonų JAV dolerių.

Taivanas supyko, ir po kelių dienų nutraukė nuo devinto dešimtmečio pradžios besitęsusius diplomatinius santykius. 2005 metais Nauru su Taivanu juos atnaujino ir nutraukė su Kinija. 2009 metais Nauru tapo ketvirtąja šalimi, pripažinusia Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę.

Source: http://pilietis.delfi.lt